PADENGIAMAS SLUOKSNIS ATLIEKANT PERKRAUSTYMĄ

Padengiamojo sluoksnio užtepimas ir užtrynimas.

Norint gauti labai lygų tinko paviršių, išlygintą pagrindinį sluoksnį reikia dar dengti 2-3 mm storio padengiamuoju sluoksniu. Juo dengiama tik tada, kai pagrindinis sluoksnis yra pakankamai sukietėjęs.

Prieš dengiant, patariama išvežti baldus, tik vėliau pagrindo paviršių reikia suvilgyti. Šiam padengimui skiedinys turi būti riebesnis ir skystesnis (toks, kaip grietinė), o svarbiausia — smulkaus grūdo. Geriausia, kai, prieš dengiant, skiedinys dar perkošiamas per sietą su 2X2 mm dydžio skylutėmis. Skiedinys ant pagrindo užtepamas arba mente nuo trintuvės, arba pačia trintuve. Labiau įgudę tinkuotojai tepa ir pustrinte, ant kurios per visą ilgį prikrečia skiedinio ir, jį truputį išlyginę, tepa ir lygina panašiai, kaip ir lygindami pagrindinį sluoksnį.

Padengiamojo sluoksnio užtrynimą galima pradėti tik po to, kai jis truputį apstingsta: jei buvo dengta kalkių skiediniu — po 2-12 val., jei kalkių-gipso — po 10-15 min.

Padengiamojo sluoksnio užtrynimui dažniausiai vartojamos medinės užtrintuvės. Jos paprastai daromos iš 20 mm storio pušinės lygios, be šakų lentelės.

Išlygintas pagrindinis arba padengiamasis sluoksnis užtrinamas taip: kairėje rankoje laikomas teptukas (jį galima pasigaminti iš ašutų, medžio skiedrelių arba tvirtų sausų žolių, pavyzdžiui, viksvų) ir juo tinko paviršius šlakstomas vandeniu; dešine ranka, kurioje laikoma užtrintuvė, lengvai spaudžiant ir sukant ratu (geriausia priešinga laikrodžio rodyklės kryptimi), tinko paviršius trinamas. Jei tinkas minkštesnis, šlakstyti vandeniu reikia mažiau, jei kietesnis — daugiau. Perdžiūvusi tinką reikia ne tik daug šlapinti, bet jį sunku ir trinti. Todėl perdžiovinimo reikia vengti. Trinant reikia žiūrėti, kad stambesni žvirgždai neraižytų paviršiaus. Jei tokių pasitaiko, reikia nurankioti. Prie užtrintuvės briaunų prilipusį skiedinį reikia retkarčiais nubraukti į teptuko kotą, o paskui vėl, užtrintuvės apatiniu galu paėmus, panaudoti pasitaikiusiems nedideliems įdubimams užlyginti. Norint panaikinti belyginant atsiradusias spiralines įbrėžas, reikia paviršių ta pačia užtrintuve, kiek ranka siekia, kelis kartus perbraukti tiesiai horizontaliai ir po to — vertikaliai.

Veltiniu, fetru (iš senos skrybėlės) ar guma pamušta užtrintuve galima tinko paviršių išlyginti žymiai geriau. Metalinės užtrintuvės vartojamos daugiausia cementinėms palangėms ar grindims lyginti (geležiuoti). Tinkui užtrinti jos netinka, nes palieka rūdžių pėdsakus, kuriuos paskui sunku uždažyti.

Trinti tinką užtrintuve nėra lengva. Kai kurie tinkuotojai, siūlo padengiamąjį sluoksnį lyginti per tinklelį voleliu.

Jomis dirbama taip: priglaudus rėmą prie šviežiai užtepto padengiamojo sluoksnio, voleliu važinėjama per tinklelį, kol paviršius išlyginamas. Rėmą su tinkleliu atsargiai atkėlus, tinkas atrodo vienodai rupus, bet šiaip gana lygus. Tokį paviršių nudažius, galima gauti gražią ir madingą faktūrą.

Kampus (briaunas) ir kertes patogiausia lyginti fasoninėmis pustrintėmis. Labiau įgudę tinkuotojai ant kampų ir į kertes užkrėstą skiedinį išlygina tiesikliu arba paprasta liniuote. Kampai ir kertės tinkuojami ir lyginami kartu su lubomis ir sienomis.

Atlikus padengiamojo sluoksnio užtepimo ir užtrynimo darbus, reikia išsivežti statybines šiukšles, atliekas sutvarkyti.

Durų ir langų angokraščių tinkavimas

Durų ir langų angokraščiai tinkuojami tada, kai jau ištinkuotos lubos ir sienos. Prieš tinkuojant, reikia pakulomis arba veltiniu užkamšyti plyšius tarp lango dėžės ir sienos. Pakulas ar kitą kamšalą reikia įgrūsti giliau, negu lango stakta. Taip padarius, geriau laikosi tinkas.

Kad visų angų briaunas galima būtų nutinkuoti vienodai ir tiesiai, pirmiausia gulsčiuku ir virvute reikia patikrinti jų horizontalumą ir vertikalumą. Po to pagal nustatytą lygį prie angos krašto ant tinko vinimis arba specialiais inventoriniais gnybtais pritvirtinami tašeliai — tiesikliai. Tiesiklių briaunos turi būti prasikišusios į angos pusę tiek, kokio storio sluoksniu numatoma tinkuoti. Kad geriau sklistų šviesa, angokraščiai į vidaus ir išorės pusę paprastai daromi plačiau, prie pat lango dėžės — siauriau. Vienodam angos platėjimo kampui nustatyti naudojamas kampainis arba į jį panašus prietaisas.

Angokraščiai tinkuojami tuo pačiu skiediniu ir taip pat, kaip ir lubos ar sienos. Pagrindinis sluoksnis lyginamas ne pustrinte, o specialiu šablonu — brauktu braukiant aukštyn—žemyn. Dengiamasis sluoksnis išlyginamas taip pat šablonu brauktu, o užtrinamas — užtrintuve.

Tokiu pat būdu tinkuojami ir išoriniai angokraščiai. Skiedinys imamas tas pat, kaip ir fasadui. Jei iš fasado pusės angą norima aprėminti, tašelis-tiesiklis tvirtinamas.