PIANINŲ PERVEŽIMAS PRIEŠ TINKUOTŲ PAVIRŠIŲ PARUOŠIMO DARBUS
Paprasčiausią klijinį glaistą galima pasidaryti iš kreidos, klijų ir pokosto (arba oksolio). Šių medžiagų santykiai gali būti įvairūs. Vidutiniškai 1 kg sausos kreidos reikia imti apie 50— 90 g klijų plytelėmis ir apie 30-150 g pokosto. Dedant daugiau klijų, glaistas bus plastiškesnis, greitai džius, bet nebus toks patvarus. Dedant daugiau pokosto, — glaistas bus riebesnis, lėčiau džius, bet bus patvaresnis.
Smulkią sijotą kreidą (geriau iš vakaro užmerktą) reikia tirštai sumaišyti su vandeniu, įpilti kiek stipresnio (15-20%) klijų skiedinio ir gerai išmaišyti. Po to įpilti pokosto ir viską gerai pertrinti. Su pokostu glaistas geresnis, negu su oksoliu. Vietoj pokosto, galima imti aliejinį laką. Glaistas su laku džiūsta greičiau, negu su pokostu.
Glaistas turi būti tokio tirštumo ir lipnumo, kad juo būtų lengva glaistyti, jis gerai kibtų prie paviršiaus, glaistant nesiveltų arba neslystų iš po glaistyklės. Išdžiūvęs glaistas neturi trūkinėti, o svidinant — per daug dulkėti ar byrėti. Jei jis ne toks, reikia žiūrėti, ko trūksta ir atitinkamai pataisyti. Jei glaistas prie paviršiaus nekimba arba išdžiūvęs silpnai laikosi, matyti, jis mažai įklijintas. Kartais glaisto masė atrodo korėta, trapi, iš jos išsiskiria pokostas. Tai ženklas, kad pokosto yra per daug ir svarbiausia — jis blogai išmaišytas. Pridėjus šiek tiek sausos kreidos, klijų ar muilo skiedinio ir gerai išmaišius, glaistas gali pasitaisyti.
Glaistyti galima plieninėmis arba medinėmis glaistyklėmis. Plieninės elastingos (lanksčios) glaistyklės labiau tinka mediniams paviršiams glaistyti ar nelygumams užtaisyti, medinėmis — geriau glaistyti tinkuotus paviršius. Jomis glaistant mažiau kliūva smėlio kruopelės, kurių tinkuotame paviršiuje beveik visuomet pasitaiko ir per kurias plieninės glaistyklės šokinėja, palikdamos nelygumus.
Prieš glaistant paviršių ištisai, pirmiausia reikia užtaisyti stambesnius nelygumus ir plyšius. Nereikia gilesnių plyšių ar įdubimų iš karto užkišti glaistu ir išlyginti, nes storas masės sluoksnis vis vien dar nusėda ir, be to, — sutrūkinėja. Visada geriau iš pradžių užtepti mažiau masės, o, kai ši išdžius, vėl užtepti, išlyginti ir tik po to, masei visiškai išdžiūvus, galima glaistyti ištisai. Čia reikia pastebėti, kad nors tinko ar medžio paviršius atrodytų ir labai lygus, tačiau, norint lygiai nudažyti, reikia prieš tai jį ištisai glaistyti, ypač tada, kai numatoma lakuoti.
Glaistant didesnius . plotus ištisai, glaistyklė laikoma abiem rankomis ir pusračiais ja braukiama tai į vieną, tai į kitą pusę
Glaistas visą laiką varomas į save tol, kol jis visai pasibaigia, o paviršius palieka lygus ir švarus. Užtaisant plyšius ar didesnius įdubimus, glaistyklė laikoma truputį gulsčiau: taip laikant geriau galima įspausti masę. Po to, masės perteklius nubraukiamas, laikant glaistyklę truputį stačiau. Išlyginama vėl laikant gulsčiau.
Glaistui išdžiūvus, paviršius svidinamas stiklo popieriumi arba pemza. Kad būtų patogiau laikyti, popieriaus gabalas, maždaug 12X20 cm dydžio, sulenkiamas šiurkščiąja puse į viršų, ir suėmus ranka, lengvai spaudžiant, popieriumi trinamas paviršius, darant judesius ratu. Svidinti reikia atsargiai, kad neprasvidintume iki gryno paviršiaus. Svidintas paviršius turi atrodyti lygus, be įbrėžimų, įtrūkimų ar kitų nelygumų. Jei nuvalius dulkes, paviršiuje dar pasirodytų kurių nors nelygumų, reikia juos ištaisyti.